Tikėjimo ir proto santykis Dekarto filosofijoje

Problemos

关键词: Rene Descartes;    tikėjimas;    protas;    racionalizmas;    teologija;   

DOI  :  10.15388/Problemos.1971.7.5812

来源: DOAJ

【 摘 要 】

Straipsnyje teigiama, kad tikėjimo ir proto santykio problema buvo aktuali ne tik XVIII amžiuje – šios problemos sprendimo būdai panaudojami ir XX a. kovojant su dogmatizmu (ypač antikomunistinių koncepcijų). R. Descartesas tikėjimą aiškino kaip Dievo malonės apraišką, kuri sąlygoja vadinamąją dvasios valią, suaktyvinančią supratimo arba dvasios laisvės pojūtį. Dvasios laisvė – tai formali nepriklausomybė nuo Dievo malonės, nes ji reiškia individo aktyvumo galimybę, taip pat ir jo gebėjimą atsidėkoti Dievui. Ši laisvė realizuojama pasirinkimu, kuris prasmingas tik tada, kai yra grindžiamas protu. Žmogui yra įgimtas tik formalus protas, pasireiškiantis aiškumo arba akivaizdumo noru. Remdamasis gamtamoksliniu žinojimu, R. Descartesas parodė teologijos racionalaus pagrindimo negalimumą. Šis principas sąlygojo teologijos nesavarankiškumo pripažinimą. R. Descartes’o esminis nuopelnas šioje srityje yra tai, jog jis atskyrė filosofijos ir teologijos svarstymų objektą atmesdamas dvejopos tiesos teoriją – tiesa yra viena. Dievo apologija R. Descartes’o filosofijoje faktiškai yra būdas žmogaus proto didybei atskleisti.

【 授权许可】

Unknown